adhesive-laminated board (material)

Boards in which pieces of a previously-manufactured sheet material are held together with an adhesive. Such boards were from an early date also known as pasteboards, but this term has traditionally been used almost exclusively of boards made from paper, and within that category, has been used rather indiscriminately of different types of paper board and cannot be relied on to denote exclusively this type of board manufacture. Adhesive laminates have also been made from parchment, leather, tawed skin, textile, papyrus and hemp fibre as well as paper (or combinations of these), and had the advantage for the binder both of allowing for any thickness of board, depending on the number of laminations used and of being able to be made in the binder's workshop rather than bought from specialist board manufacturers. They could also be used effectively at a thinness at which wooden boards became too brittle to use safely. Adhesive-laminate boards using sheets of parchment are known in western Europe from as early as the twelfth century, but the use of paper is particularly associated with the Islamic world and for this reason early western European examples mostly come from Spain. By the mid-fifteenth century, however, paper adhesive-laminate boards became increasingly popular in Italy and from there spread northwards until, by the first quarter of the sixteenth century, they can be found in all western European countries (Hobson, Humanists, Appendix 1). They can often be distinguished from couched-laminate boards where damaged corners are visible. Adhesive laminates tend to break down cleanly into their separate layers, whereas couched-laminate boards separate leaving fibres attached between and to the separating surfaces.

Klijuoti kietviršių pagrindai yra suformuoti iš prieš tai jau pagamintos lakštinės medžiagos, suklijuojant jos dalis tarpusavyje. Nuo seno jie buvo apibūdinami kaip klijuotas kartonas; ši sąvoka daugiausiai taikyta kietviršių pagrindams iš popieriaus, nurodant įvairių tipų kartoną, todėl ji yra netinkama apibrėžti kitokio tipo klijuotus pagrindus. Juos gali sudaryti ne tik popieriaus, bet ir pergamento, augalinio rauginimo ar alūninės odos, tekstilės, papiruso, kanapių pluošto lakštai arba jų deriniai. Knygrišiai juos vertino dėl to, kad priklausomai nuo naudojamų sluoksnių skaičiaus, buvo galima pagaminti bet kokio storio ir tvirtumo pagrindus. Be to, juos buvo lengva pagaminti knygrišio dirbtuvėse, užuot šią medžiagą pirkus iš specializuotų gamintojų. Tokio tipo gaminiai taip pat sėkmingai taikyti ploniems kietviršių pagrindams, kuriems netiko labai nuplonintos ir dėl to per daug trapios medinės lentos. Klijuoti kietviršių pagrindai iš pergamento lakštų Vakarų Europoje siekia XII amžių. Popieriaus naudojimas yra sietinas su islamo pasauliu, ir dėl šios priežasties ankstyvieji Vakarų Europos pavyzdžiai daugiausia kilę iš Ispanijos. Vis dėlto XV a. viduryje klijuoti popieriniai kietviršių pagrindai itin paplito Italijoje, o iš ten – šiaurės link. XVI a. pirmajame ketvirtyje jie naudoti jau visose Vakarų Europos šalyse (Hobson, Humanists, Appendix 1). Šiuos pagrindus nuo popieriaus malūnuose susluoksniuoto kartono galima atskirti pagal pažeistus knygų viršelių kampus. Klijuoti pagrindai yra linkę atsisluoksniuoti į aiškius atskirus sluoksnius, o malūne gamintas kartonas atsisluoksniuoja palikdamas plaušus, prikibusius prie atsiskyrusių sluoksnių paviršiaus.